Author: admin

Giedu dainelę, savo giesmelę
Apie rūpesčius, vargelius
Lietuvos krašto, ne kaip iš rašto,
Giedu senųjų žodelius.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų senoliai.

Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė
Kasdien lietuviai iš seno.
Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo
Ten, kur lietuviai gyveno.

Ant piliakalnių, ant smėliakalnių
Ąžuolai šventi kerojo
Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,
Kuriuos lietuviai turėjo.

Ir labai buvo plati Lietuva,
Daug ana žemių įgijo.
Žmonės laimingi, buvo turtingi,
Niekur nebuvo vergijos.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų senoliai.

Purpurinis vakaras varva,
Lyg aplietas aviečių sultimis.
Ant akmens šiąnakt dėsime galvas,
Po žvaigždėm šiąnakt gulsime.

Na tai kas, kad benamiai bedaliai mes,
Na tai kas, kad šunų apskalyti.
Akyse šoka pušys – žalia
Ir šalna dar žolės nepalietė.

O paskui bus, kaip būti privalo –
Kažkam žirgas, o kažkam tik kamanos.
Paskutinę taurę lig galo –
Iki dugno, ir veidu į samanas.

Jei kada išvysi kraštą Aukštaitijos,
Kur kalva sutinka kalvą lyg sesuo,
Obelų paunksnėj tylomis bėgioja
Senio gryčią saugantis sarginis šuo.

Tik įkvėpt obels žydėjimo bekraščio,
Tik išgirst, kaip loja tas sarginis šuo
Ir išvyst, kaip motina už skverno laikos,
Kai po kojom šoka upėje vanduo.

Iš Dievo malonės, vaikeli,
Prašyti nereikia, nereikia, nereikia –
Aš savo kertelėj ugnelę radau.
Iš Dievo malonės, vaikeli,
Prašyti nereikia, nereikia, nereikia –
Aš čia sau geriausia buvau.

Gal ir tu prigulsi ant šio minkšto kranto,
Tokio žalio, kaip šie ežerai žali,
Gal ir tu savo širdim tada pajusi,
Kaip graudu, kaip man ši pasaka brangi.

Ten išbris iš nendrių dailiai apsirėdžius
Nekaltumo sniego lino marškiniais,
Į kasas melsvas vandens gijas įpynus,
Nusiprausus delnus ežerais žaliais.

Mes vėl susitikom po šitiek metų
Mylėję, tikėję ir tiek daug netekę
Visur išsibarstę, parėjom, sugrįžom
Ir vyną aukojam už tuos, kurie liko

Už tuos, kurie myli, už tuos, kurie laukia
Nors niekad ir nieko nėra dar sulaukę
Už tuos, kurie kenčia, už tuos, kur išduoda
Už žiupsnį švelnumo ir saują paguodos

Juk viskas kartojas, tik lieka sekundė
Pakelti dar taurę už likusius būti
Tiktai amžinybė tau ištiesia ranką
Gyvenk, kad mylėtum, mylėk, kad gyventum

Už tavo nelaimę, už mano vienatvę
Už siaura ir purvina mudviejų gatvę
Už tuos, kur išėjo, už tuos, kurie gimė
Už nuodėmę saldžią ligi apsvaigimo

Neišpirktą kaltę, turėtus namus
Už viską, kas buvo, ko niekad nebus
Už viską, kas buvo, ko niekad nebus

Šoka basos raganaitės,
Trypia smagūs velniai,
O kaip surasti man tą vienintelę
Raganaitę čionai.

Ji puoton raganų ką tik atlėkė
Gal miškais, gal laukais
Ir išnyko tamsoj giliausioje –
Nesuranda velniai.

Aš pašauksiu raganaitę
Ne žodžiu, ne žodžiu,
Aš atvesiu ją puoton šėlstančion
Ne keliu, ne taku.

Ir vos rusenančią
Pakūrensim žaibais
Ir šoksim šoksime, trypsim trypsime,
Kol naktis pasibaigs.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Man mojuoja raganaitės šluotom
Savo, šaukia “Bravo” man velniai,
O mes vis šokame, trankiai šokame,
Dviese šokam smagiai .

Jos plaukuos, voratinklio gijose
Daug paklydo velnių
Ir akyse,  klampiuose jos raistuose
Daug nuskendo širdžių

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Man mojuoja raganaitės šluotom
Savo, šaukia “Bravo” man velniai,
O mes vis šokame, trankiai šokame,
Dviese šokam smagiai.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Taip maža
Taip maža užburtos nakties…

Taip maža
Taip maža užburtos nakties…

Aš dar dainuosiu,
Nors balsas prikimo,
Dainuosiu ir tąsyk
Būdamas nebyliu.

Aš dar dainuosiu,
Gal mano dainos
Pasieks ir tave
Pro žemės gaudesį.

Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi,
Mano dainos – kuždesiu virtusios
Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios

Aš dar dainuosiu,
Nes mano krūtinėj
Kaupiasi dainos
Tarytum debesys.

Galbūt tai bus
Liūtis be griaustinio,
Bet aš ir nesirengiu,
Nieko nustebinti.

Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi,
Mano dainos – kuždesiu virtusios
Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios

Ką gi man veikti,
Kai balsas prikimo?
Kito nėra man pasirinkimo…

Aš dar dainuosiu,
Nors balsas prikimo,
Dainuosiu ir tąsyk
Būdamas nebyliu.

Aš dar dainuosiu,
Gal mano dainos
Pasieks ir tave
Pro žemes gaudesį.

Noriu tik lupas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios
Noriu tik lupas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios

Aš dar dainuosiu,
Aš dar dainuosiu,
Aš dar dainuosiu,
Aš dar dainuosiu.

Aš net pats nustebau
Aš toks mažas toks lengvas
Pakalnutės žiede sutilpau
Ir nukrito ašaros lašas
Iš mano akių
Iš mano akių
Iš mano, iš mano akių

Ir nulinko žvangutis
Neišlaikęs naštos
Ir su ašara savo sykiu
Nukritau aš ant žemės kietos
Nukritau aš ant žemės
Nukritau aš ant žemės
Nukritau aš ant žemės kietos

Ir iškirto ašara
Didelį ežerą
Tokį gilų, kad jo dugne
Vargu ar berasi mane
Vargu ar berasi
Vargu ar berasi
Vargu ar berasi mane

Jūratė:
Kodėl tariu „man gera čia“,
Juk tai ne tamsios gelmės?
Gal sapnas tai – man gera čia,
Gal burtai jūrų velnio?

Pabust iš miego gera čia,
Juk taip ilgai miegojau,
Kastyti mielas, gera čia,
Ar krantas tai, ar rojus?

Įkvėpti vėjo ir žolės,
Kastytis:
Apakt nuo meilės didelės,
Jūratė:
Paliesti žemę ir gėles it mylimojo lūpas…
Kastytis:
Klausytis paukščių ir lietaus,
Jūratė:
Ragauti pieno ir medaus,
Abu:
Matyti jūrą iš viršaus, kur baltos bangos supas…

Kastytis:
Tu pažvelk į ąžuolo šakas –
Tai santuokos altorius…
Neturim rūmų, na ir kas –
Bus pieva mūsų meilės guolis.

Jūratė:
Širdis stuksena: „gera čia“,
Kai vėjas taršo plaukus.
Mylėk mane dabar ir čia –
Aš taip seniai to laukiu…

Abu:
Ateik naktie, užpūsk žvakes,
Surankiok liūdesio šukes,
Aš tavo kūnu ir kvapu patamsiuos pasišviesiu…
Šalin dainas, šalin žodžius,
Šalin drovumo drabužius,
Neliko nieko, net dievų, tik tu ir aš – mes dviese…

Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui…

O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė –
Gal mano, mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.

Ir eina jis tolyn, lazda pasiramsčiuodamas,
Nuo rūpesčių, nuo rūpesčių pražilęs.
O gal ne nuo rūpesčiai, gal mano nuodėmės
Pražildė jį, pražildė jį kaip miglos šilą?

O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė –
Gal mano, mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.
(2 k.)

Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tyku, ir taip tylu aplinkui…
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui…