Bėga mano gyvenimo dienos,
Žydi vasarą gėlės laukuos,
Ir lakštutė tylioj mėnesienoj
Vien tik čiulbesiu širdį paguos.
Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų,
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.
Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapnas akių mėlynų –
Mėnesienų sidabro prisemtą,
Meilę saugantį langą menu?
Ir visur aš matau šitą langą,
Užsimerkiu – sužiūra jisai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.
Ateis rudenėlis ir tos pilkos dienos,
Mažas piemenėlis rageliu skardens.
Aš nuskinsiu žiedą puikų astros žiedą
Paskutinį žiedą drumzlino rudens.
Cit, neverk, mergaite, nerymok prie vartų –
Aš nebeateisiu sodžiaus takeliu
Ir nebedainuosiu tau gražių dainelių,
Ir nebesakysiu, kad tave myliu.
Kas man iš tos meilės, kas man iš tų žodžių,
Gal tave ten mieste kitas pamylės.
Aš geriau mylėsiu savo gimto sodžiaus
Vėjo išbučiuotas kaimo mergeles.
Gęsta baltos liepsnelių lelijos
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.
Bet ne kartą sudaužo man viltį…
Gal ne kartą dar širdį apvogs…
Pripratau aš ir klupti ir kilti,
Ir gyvenimas mielas man toks.
Gervės Grįžulo Ratuos vėl grįžta.
Vėl žiedai sniegulėlėm skraidys.
Tegu verkia, iš sielvarto plyšta –
Tam ir duota dainoriui širdis.
Dienos – jos kaip bitės
Užpildo korį
Ir kaip lapą rita
Vėjui po kojų,
Jo delnų gijose
Likimas raizgos,
O jo raštas pinas
Ir spalvos mainosi.
Kas įmint jo raštą
Ar suprasti gali,
Jei nėra ten žodžių
Sulytam lapely.
Užmarštin vis grimzta
Atminimų gijos
Ir surinkti žodžių niekam nepavyks.
Vai, amži amželi,
Amželi mano,
Ką tu man žadėjai?
Kur mylimą dėjai?
Ar pražysta rožė
Tik Kalėdų rytą?
Jau nusibodo
Man bedūsaujant
Tarp liūdnų dienužių,
Be meilių žodužių
Laistyti svajonėm vystančias gėles.
Nors, žinau, beprasmės
Mano viltys,
Kaip nežydi gėlės
Speiguotą žiemą,
Bet matau leidinius
Lelijų raštus,
Kai žvelgiu pro langą,
Rymodama nakčia.
Kas įmint jų raštą
Ar suprasti gali,
Jei nėra ten žodžių
Lelijos žiedely.
Užmarštin vis grimzta
Atminimų gijos
Ir surinkti žodžių niekam nepavyks.
Su gandrais ir su lapais žaliais
Išėjai išėjai išėjai,
Išėjai su gandrais ir su lapais žaliais
Nežinau kur ieškoti tavęs.
Jei aš eičiau, tai eičiau mišku
Prie šaltinio vingiuotu taku,
Ten aš laukčiau tavęs, ten ilgėčiaus tavęs,
Jei žinočiau – ateisi tu čia.
O paklausčiau aš tyliai gandrų,
O paklausčiau aš tyliai klevų,
Gal ir matė gandrai, gal regėjo klevai,
Kai tą rudenį tu išėjai.
Ir atsakė man tyliai gandrai,
Ir atsakė man tyliai klevai –
Jis arti taip arti, jis tavojoj širdy,
Kur tu ieškai ir jo nerandi.
Kol dar lelijos ežere,
Kol dar virš upių kyla rūkas,
Kol Baltas Paukštis danguje,
Dar gieda Tau ir Man.
Kol dar tarp gatvių ir namų,
Nepasiklydo Mano balsas,
Kol dar tavim šventai tikiu,
Kol dar tikiu šventai.
Pried.
Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa amžina.
Tarp Lietuvos,
Ir tarp dangaus aukšto,
Gieda paukštis virš mūsų,
Ir giedos.
Kol dar matau,
Kol dar girdžiu,
Kol dar į kalną mano kelias,
Kartoju paprastus žodžius,
Tie žodžiai man ir Tau.
Pried.
…
Gieda paukštis virš mūsų,
Ir giedos. 2×3
Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu
Krūtinę žaizdos degina ugnim.
Greit pasaka melsvų akių mylėtų
Išblės kaip sapnas su manim.
Leisiu sau nert į tylą,
Tegu jinai prabyla:
Kas buvo, jau nebegrįš,
Tik aidas duslus paliks.
Ir taip iš tolo žvilgsniai susitiktų
Ties ta žvaigžde, šviesiąja aušrine…
Tik neliūdėk, tvirtesnė pasilik tu,
Laikyk vis vien kovojančiu mane.
Laimingai jums, laimingo visiems kelio!
Širdis stuksena vis lėčiau, lėčiau…
O tu, miela, suraski tą žvaigždelę,
Kurią šiąnakt užgęsdamas mačiau….
Už tave, už tave atiduočiau
Milijonus šviesiausių žvaigždžių,
Tiktai tau, tik tai išdainuočiau
Ilgus posmus gražiausių dainų.
Ką ištart atminimui, mergaite,
Kad ilgiau už kitus paminėtum?
Kur iš ilgesio jūros išeiti,
Kaip surast man krante savo vietą?
Turiu tikrąjį draugą berželį –
Vien tik jis visada manęs laukė.
Turiu nuosavą nuostabų kelią,
Šiauštą galvą linų linaplaukę.
Turiu žodį nesuteptą šventą –
Jo lengvai kaip monetų nemėčiau.
Kada žvaigždės vidurnaktin krenta,
Tik be žodžių ištarti galėčiau.
Ir turiu aš dar savo žuvėdrą,
Nors gal niekad aš jos nepagausiu…
Blaško bangos laivelį kaip skiedrą,
Bet per audrą audron nukeliausiu.
Tu, žvaigždute sidabrine,
Nepasieksiu aš tavęs,
Nepasieksiu aš žvaigždutės,
Aukštai danguj žibančios.
Tu žadėjai mane jauną
Vesti rūtų darželin,
Apie meilę pakalbėti,
Apie meilę mudviejų.
Bet iš to nieks neišėjo,
Nes per girtas tu buvai
Ir žvaigždutės sidabrinės
Aukštai danguj nematei.
Pasisiūsiu juodą suknią
Su raudonais guzikais,
Juoda suknia reiškia smertį,
Meilę reiškia guzikai.
Ir išeisiu aš į girią,
Sudraskys mane vilkai,
Sudraskys ir juodą suknią,
Liks raudoni guzikai.
Atsigulsiu aš į grabą
Laba labai lagadniai,
Susidėsiu baltas rankas
Ten, kur baigias guzikai.
Pučia šiltas vėjelis
Ir griaustinis girdėt.
Ar laukedar šienelį
Besuspėsiu sugrėbt?…
Mano draugės parėjo
Į namus su daina,
Dainavau aš su vėju
Pasilikus viena.
Taip ilgėjaus ir laukiau,
Kol upelio šlaitais,
Baigęs art lygų lauką,
Mano mielas ateis
Ir bernelis atėjo ,
Bernužėlis brangus:
Rodos net prašviesėjo
Apsiniaukęs dangus.
Pailsėk, mergužėle,
Juk labai pavargai.
Jis grėblelį pakėlė
Negalvojęs ilgai.
Ji sau paėmė kitą
Ir tyliai, be kalbų
Šieną saulėj vartytą
Ėmė grėbti abu.
