Category: Romansai/partizanų dainos

Eina garsas Prūsų žemės:
žirgą reik balnoti;
Daug kryžiuočių nuo Malburgo
rengias mus terioti.
Pasilik, sesute, sveika? Nuramink širdelę:
Aš pagrįšiu nepražuvęs į tėvų šalelę.

Daugel turtų pas kryžiuočius
nuo senos gadynės;
Auksu žiba miestų bonės,
šilko pilnos skrynės.
Aš parnešiu sau iš Prūsų kalaviją kietą,
Tau, sesyte, šilko skarą, diržą auksu lietą.

Jau pavasaris išaušo,
gieda vėversėlis, –
Nebegrįžta nuo Malburgo
mielas bernužėlis!
Saulė leidos, buvo kova: kraujo daug tekėjo;
Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo.

Mano draugės gieda linksmos
ir šilkais dabinas;
Man gi ašaros tik rieda
ir kapai vaidinas!
Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių!
Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių!

Reikia būti geru, kad tikėtum,
Reikia būti geru, kad mylėtum,
Reikia būti namais, kad per lietų
Pas tave prisiglausti galėtų. 2×2

Reikia būti geru, kad tikėtum,
Reikia būti geru, kad mylėtum,
Reikia būti ugnim, kad per lietų
Pas tave pasišildyt galėtų. 2×2

Mes atėjom gyvent, o ne mirti,
Mes atėjom gyvent ir pamilti.
Mes atėjom dainų išdainuoti
Ir žole po langais sužaliuoti.

Aš lauksiu prie Vilniaus,
Prie pasakų miesto,
Kur teka Neris su žara.

Aš lauksiu prie Vilniaus,
Vilnijančio Vilniaus
Tavęs, mano meile tyra.

Nerie, nešk laivelį,
Nenešk tik pro šalį,
Nenešk mano meilės gilios…
Tik neški pro šalį
Viliokę mergelę
Plukdyki tu ją atgalios.

Čia gluosniu rymosiu
Ir dainą dainuosiu,
Kol tavo laivelis atplauks.
Iš tolo pažinsiu,
Džiaugsmingai pamosiu,
Kol dainai daina atsišauks.

Koks jis mielas, šaunus –
Nemylėt negali!
Čia pasėjęs linus,
Iškeliavo toli.

Tai žydėkit, linai,
Prie šaltinio gilaus
Mėlynai mėlynai
Kaip akelės brangaus.

Jauno sėtus, šviesius
Linelius auginau.
Man laiškelį atsiųs
Bernužėlis – žinau.

Jis sugrįš, pažiūrės,
Koks šaltinis šviesus!
Iš linelių atspės,
Ką pamilus esu…

Kaip linų žiedelius
Vėl regėsiu akis,
O jei klaus, ar myliu –
Jam širdis atsakys…

Tave pažinau tik prieš vienus metus
Mažytėj gryčiutėj prie kelio.
Niekada nepamiršiu ugningų žvilgsnių
Graži, melsvaake mergele.

Be pudros, dažų, be šilkų, paprasta,
O gelsvosios kasos supintos!…
Buvai man žibuoklė – pirmoji rasta,
Laukų Lietuvos išauginta.

Prisimenu vakarą valso garsuos,
Apsvaigusioj mano krūtinėj.
Per sniegą, per putą toli išvykau,
Tai buvo naktis paskutinė.

Nemielas gyvenimui, svetimas aš –
Širdis mano, rankos kraujuotos.
Kaip aras klajūnas ilgiuos vėl audrų
Ir meilės tavos išsvajotos.

Mergaite, duok ranką su meilės ugnim,
Tik meilėj iš naujo atgimsiu…
Teisybę sakyk ir nežaisk su manim,
Galbūt aš nors kartą nurimsiu.

AR TIKRAI TIE ŽODŽIAI? KAŽKAIP NE VISUR ATITINKA MELODIJĄ… (Austėja)

Yra laimė šiam pasauly,
Tik negaliu jos surast.
Yr mergela, kurią myliu,
Tik negaliu apsivest. 2×2

Aičiau, aičiau tais keleliais,
Kur vaikščiojo mylima…
Ar nepamatys mergelei,
Kur mylėjau paslapčia? 2×2

Nepriėjau aš prie laimės,
Tik į mišką vis giliau.
Miške tekėjo upelis –
Laivas plaukia vis arčiau. 2×2

Pučia vėjas, neša laivą,
Neša laivą vis smarkiau.
Aikš mergela, aš priglausiu
Nuo pasaulio neramaus. 2×2

G              G(6st)/F# Em
Žiūr pro langą            kasdienybė,
Am             Am/G D
Vis dažniau į šoną vedą.
G              G(6st)/F# Em
Vieną vėl kažkas       apvylė,
Am              Am/G   D
KItas aukso šukę     rado.

Priedainis:
C               D            G             Em
Nekukuoki, gegutėle, šito šimto metų,
Am            D      G                G7
Nugyvensiu tiek, kiek Dievulis skyrė…
C                 D       G            Em
Vieną gražią diena pakavosiu raktą
Am              D     G C(5st) G
Nuo vargelio savo ir  likimo skrynios.

Tai paskambina Kalėdos
Ar parašo ilgą laišką.
Susikibę dviese sėdi
Ir po vieną skyrium vaikšto.

Trečias brolis muzikantas –
Ar mokėsit jį mylėti?
Buvo kaltas, tapo šventas.
Ir neregistruotas niekur.

Sudiev, motule mano brangi,
Sudie, motule, amžinai,
Ar kada pas tave sugrįšiu –
Nei aš, nei tu nebežinai.

O jeigu žūsiu prie upelio,
Kur bangos dainą man dainuos,
Ir beržas, verkdamas kas rytas,
Paguodos žodžius tau niūniuos.

O jeigu žūsiu tarpe brolių,
Tarp partizanų milžinų,
Tai tu, motule, negirdėsi
Iš mano lūpų jau dainų.

Ir kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos,
Žinok, motule, kad aš žuvęs
Tėvynės ošiančiuos miškuos.

Norėčiau mirt, kada pražys gėlelės
Norėčiau mirt, kada dangus blaivus
Norėčiau mirt, kada pasaulis tylus
Ir visi žmonės ilsisi ramiai (2×2)

Sergu tavim, ir sveikti nesinori
Tu man esi lyg gyvasties vanduo
Sakyk, brangus, ar aš turiu dar viltį
Tavim tikėt ir būti su tavim? (2×2)

Norėčiau mirt, kada pražys gėlelės
Norėčiau mirt, kada dangus blaivus
Norėčiau mirt, kada pasaulis tylus
Ir visi žmonės ilsisi ramiai… (2 kartus)

Oi, sakalėli, kur tu skrajoji?
Gal tėviškėlėj žinias nešioji?
Kas ty naujo, kas ty girdėti
Toj mylimoj šalelėj?

Oi, partizane, vargo sūneli,
Kam gi tu klausi tokių žinelių?
Drumsčia vėjai tavo sodybą,
Liūdi visa šalalė.

Tavo sodyboj vingiuoti grioviai,
Namo griuvėsiai apšiurę stovi.
O ty toli, tarpi berželių,
Trys nauji kapai stovi.

Vienas kapelis – tavo motulės,
Antras kapelis – seno tėvulio,
O šis tracias smėlio kapelis –
Jauniausios seserėlės.