Pabalnoki man žirgelį,
Pabalnoki juodbėrėlį.
Josiu per žalias gireles,
Plauksiu per gilias mareles. 2×2
Pakaustysiu juodbėrėlį
Aukso gražiom pasagėlėm.
Regiu, senstu, reiks man joti
Savo jaunystės ieškoti. 2×2
Sudiev jūs, mano mergelės,
Sudiev, baltosios gulbelės,
Daugiau jūsų nematysiu,
Padėk Dieve nesakysiu. 2×2
Ar jūs sukdamos ratelį,
Ar ravėdamos darželį,
Ar pavasario dienose
Šieną griebdamos lankose. 2×2
Ar prisimeni vasarą žalią,
Pilną pievą laukinių gėlių
Ir takelį per pievas numintą
Nuo mano lig’ tavo namų.
Parašyk, parašyk man laiškelį,
Te jisai paukšteliu atplasnos,
O į voką įdėki žiedelį –
Atminimą mūs meilės pirmos.
Naktimis vėjas stūgauja, blaškos,
Skausmo ašaros krinta lašais,
Tirpsta mano žvakidėje vaškas,
O tu laiško vis man nerašai.
Parašyk ……
Slenka dienos nuobodžios ir pilkos,
Naktimis aš užmigt negaliu.
Ir kažko man širdelėje ilgu,
Kaip karštai aš tave dar myliu.
Parašyk……
Saulėj nudegusi, basa –
Tu piemenaitė murzina!
Tau akyse dangaus šviesa,
Tu man viena, viena, viena!
Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturėjai,
Plaukuos tau gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.
Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man – kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai –
Tik ateini ir nueini.
Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturėjai,
Plaukuos tau gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.
Laukuos tarp žydinčių gėlių
Ieškojau aš tavo akių.
Vosilkos verkė mėlynai
Ir tu ir vėl neatėjai.
Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturėjai,
Plaukuos tau gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.
Rožė ta, kurią man dovanojai,
Jau seniai pagelto ir nuvyto…
Prisimink tą tylią naktį mėnesienoj,
Kada prie ežero taip švelniai.
Tu bučiavai mane… (2×2)
O sugrįžk, tu mano išsvajota,
O sugrįžk, manoji laime tu!
Kelią tau rausvomis rožėmis nuklosiu,
Karštai ir tyliai prisiglausiu
Prie mylinčios širdies (2×2)
Kam gi man ta meilė apgaulinga,
Kam mane svaigino viltys tos?
Jau daugiau tu nemylėsi, kaip mylėjai,
Nes tu galvosi apie kitą,
O ne apie mane… (2×2)
Rožė ta, kurią man dovanojai,
Jau seniai pagelto ir nuvyto.
Prisimink tą tylią naktį mėnesienoj,
Kada prie ežero taip švelniai.
Tu bučiavai mane… (2×2)
Sudie, motule, tu brangioji,
Sudie, motule, amžinai.
Galbūt negrįšiu aš pas tave,—
Nei tu, nei aš to nežinau.
Jeigu aš žūsiu prie upelio,
Tai bangos man dainas dainuos,
Ir beržas, verkdamas kas rytą,
Paguodos žodžius man kartos.
O jeigu žūsiu aš tarp brolių,
Tarp partizanų milžinų,
Tai tu, motule, negirdėsi
Iš mano lūpų jau dainų.
O kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos,—
Žinok, motule, kad aš žuvęs
Lietuvos ošiančiuos miškuos.
O kai gulėsiu aš ant gatvės,
Bus daugel, daugel pajuokos,
Ir, kai gailėsies tu sūnelio,
Tave Dievulis vien paguos.
Kai mano kraujas laistys gatvę,
Tai tu, motule, neraudok,—
Žinok, kad kraujas yr pralietas
Už šventą žemę Lietuvos.
O jeigu grįšiu nepražuvęs,
Laimėjęs kovą su daina,
Tada, motule, mes dainuosim,
Nes jau bus laisva Lietuva.
Pana po suodną vakščiuoje
Tėn gegutelė kukoje,
Pasisliepus tarp šakų
Ku ku, ku ku, ku ku. 2×2
Pasakyk, miela paukštele,
To pėlkuoji gegutele,
A daug reks kentietė vargų,
Ku ku, ku ku, ku ku. 2×2
Netruotyk nė valondelės,
Negraudink mona širdelės,
Aš pašaukso strielčioku,
Ku ku, ku ku, ku ku. 2×2
Nošaus tavi no lėipelės,
No tuos žaliuosės šakelės,
Nebkokousi mon vargų,
Ku ku, ku ku, ku ku. 2×2
Mažam kambarėly
Ugnelę kuriu,
Girdžiu kaip motulė
Kalba su kariu.
– Kalnus Tu praėjai,
Upes perbridai,
Pasakyk ,sūneli,
Mirti ar bijai?
– Kalnus aš praėjau
Upes perbridau,
Oi, neklausk, motule –
Mirti aš bijau!
Kas man iš tos laimės
Ir iš tos garbės,
Jei aš vienas džiaugsiuos
O kiti – liūdės?
Mažas kauburėlis
Po žaliais beržais,
Verkia motinėlė
Tyliai vakarais.
Ugnelę kuriu,
Girdžiu, kaip motulė
Kalba su kariu.
Baltučiai tartum angelai
Švytėjo rožiniai tavo skruostai
Ir skundeisi, kad sušalai
Šildžiau tau rankutes užgeltas
Tu ant peties man užsnūdai
Sakei grįšiu, kai žydės sodai
Tada rymosime ilgai
Sugrįžk, Aruk, dabar jau žydi
Po mano langu obelis
Juk tavo garbanoms priklauso
Didžiausia jos žiedų dalis
Šaukiau tavęs, ilgėjaus, laukiau
O tu manęs neišgirdai
Sugrįžk greičiau, brangusis broli,
Nukris nuo obelų žiedai
Jų žiedlapius išgainios vėjai
Kaip mūs svajones ir viltis
Gęsta jaunystė man už grotų
Tau skirta kankinio mirtis
Naktis šviesi, taip tyliai baikščiai sninga,
Liūdnai žiūriu kaip balta už langų.
Pasiklydau vienatvės labirinte,
O, rodės, tavo pėdomis seku.
Naktis šviesi, tik baltos snaigės krinta,
Aš tyliai tyliai ranką joms tiesiu,
Ant delno leidžias, tylutėliai ištirpsta
Jausmai, prisiminimai tų dienų.
Dienų, kai kažkada mes buvom dviese
Ir ėjome kartu baltais keliais.
Naktis šviesi, tik kelias dabar tuščias –
Žinau, žinau, juo niekas neateis.
Am D G – 1 dalis
C Em Am D Dm G – 2 dalis
Em Am D G – pradainavimas
Kai tylus vakaras ateina,
Saulutė leidžias už kalnų,
Toli toli melsvoj padangėj
Saulutė leidžias už kalnų.
Kai sužydės po mano langu
Sena šakota obelis
Ir tų žiedų malonus kvapas
Mano bakužę aplankys.
Balti žiedeliai obelų
Taip tyliai krenta ant takų,
Ateik, brangusis, čia ir tu –
Aš tau priskinsiu daug žiedų.
Aš iškamšysiu baltas sienas
Žiedais baltųjų obelų
Ir lauksiu, lauksiu tavęs jauno
Ir tavo skambančių dainų.
Gal susitiksime toj pievoj
Arba avietes rinkdami,
Tada ir būsime laimingi,
Tikėk ir lauk ir būk rami.
