Tave pažinau tik prieš vienus metus
Mažytėj gryčiutėj prie kelio.
Niekada nepamiršiu ugningų žvilgsnių
Graži, melsvaake mergele.
Be pudros, dažų, be šilkų, paprasta,
O gelsvosios kasos supintos!…
Buvai man žibuoklė – pirmoji rasta,
Laukų Lietuvos išauginta.
Prisimenu vakarą valso garsuos,
Apsvaigusioj mano krūtinėj.
Per sniegą, per putą toli išvykau,
Tai buvo naktis paskutinė.
Nemielas gyvenimui, svetimas aš –
Širdis mano, rankos kraujuotos.
Kaip aras klajūnas ilgiuos vėl audrų
Ir meilės tavos išsvajotos.
Mergaite, duok ranką su meilės ugnim,
Tik meilėj iš naujo atgimsiu…
Teisybę sakyk ir nežaisk su manim,
Galbūt aš nors kartą nurimsiu.