Jei kada išvysi kraštą Aukštaitijos,
Kur kalva sutinka kalvą lyg sesuo,
Obelų paunksnėj tylomis bėgioja
Senio gryčią saugantis sarginis šuo.
Tik įkvėpt obels žydėjimo bekraščio,
Tik išgirst, kaip loja tas sarginis šuo
Ir išvyst, kaip motina už skverno laikos,
Kai po kojom šoka upėje vanduo.
Iš Dievo malonės, vaikeli,
Prašyti nereikia, nereikia, nereikia –
Aš savo kertelėj ugnelę radau.
Iš Dievo malonės, vaikeli,
Prašyti nereikia, nereikia, nereikia –
Aš čia sau geriausia buvau.
Gal ir tu prigulsi ant šio minkšto kranto,
Tokio žalio, kaip šie ežerai žali,
Gal ir tu savo širdim tada pajusi,
Kaip graudu, kaip man ši pasaka brangi.
Ten išbris iš nendrių dailiai apsirėdžius
Nekaltumo sniego lino marškiniais,
Į kasas melsvas vandens gijas įpynus,
Nusiprausus delnus ežerais žaliais.