Category: Estrada

Girdėjau balsą iš dangaus
Kalbėjo tiesą man ir tau
Ir valgėme lyg medų mes abu ją
Supratome – užteks kentėt
Pradėkim džiaugtis ir mylėt
Ir sieloje suskambo: aleliuja.

Aleliuja…..

Įleiskim šviesą į namus
Atleiskim priešams, o draugus
Pakvieskime, lai džiaugiasi kartu jie
Kiekvienas savyje stiprus
Kiekvienas stovi už visus
Ir žemei bundant skamba: aleliuja.

Aleliuja….

Jei vakar dar toli buvau
Ir savo laimės neradau
Tai šiandien su tavim liečiu kartu ją
Mylėti lemta man ir tau
Ir skamba žodžiai iš dangaus
O mes visi kartojam: aleliuja.

Ant aukšto kranto upės mėlyno
Malonu pasvajoti ir išgerti,
Atėję kolūkiečiai padainuos,
Papasakos apie šių metų derlių,
Apie brigadinės rangos metodą
Papasakos brigadininkas Rapolas
Ir apie naują bulvių veislę – tokią,
kuri nebijo Kolorado vabalo.
Žilvičiai upės abiejuos krantuos
klausydami kuždėsis apie laimę,
akordeonu pirmininkas gros,
pritardamas savos kūrybos dainai.

Suplėšysim į gabalus
Tuos kolorado vabalus
Ir bulvės vėl žydės!
Ir mylimam kolūkyje
Pakėlę žemės ūkį mes
Dainuosim iš širdies!

Klajos dangum žvaigždė ir suoks lakštingala,
Atsispindės mėnulis butely,
Mirgės ant seno ilgo geležinkelio
Mažyčiais žiburėliais traukinys.
Ir aš į kolūkio laukus išėjęs
Paimsiu arklį, lyrą ir melžėją,
Dainuoja ji, dainuoju aš su ja
Ir traktorius dainuoja danguje.

Gera, kai saulė leidžias auksą liedama,
Gera, kai po langais dainuoja sutema.
Ar nebūtų geriau, jei šiuo metu,
Man padainuotum dainą tu tu, man dainuotum tu?

Gera, kai baltas mėnuo kyla palengva,
Gera, kai skruostą glosto vakaro gaiva.
Ar nebūtų geriau, jei šiuo metu,
Skruostą man glostytumei tu tu, glostytumei tu?

Šviesu skliautuos, šviesu akyse,
Lai visados su tavimi man bus tik gera.

Gera, kai saulė leidžias aukso liedama,
Gera, kai skruostą glosto vakaro gaiva.
Ar nebūtų geriau, jei šiuo metu,
Skruostą man glostytumei tu tu, glostytumei tu?

Šviesu skliautuos, šviesu akyse,
Lai visados su tavimi man bus tik gera.

Gera, kai saulė leidžias auksą liedama,
Gera, kai po langais dainuoja sutema.
Ar nebūtų geriau, jei šiuo metu,
Man padainuotum dainą tu tu, man dainuotum tu?
Dainuotum tu.
Dainuotum tu.

Buvo vasara kaitri, tėvas gėrė degtinį
mūsų tėvas gėrė degtinį,
mes abu miegojom žaginy
Neturėjom nei ko valgyt, nei ko gert
Reikėjo vogt,
kaip baisu,
Eik peklon…..

Ėjom vogti obuolių nakty pusę keturių,
Bet šuva bėgiojo prie namų
Ir pamatė mus abu,
Ir parbėgom išdraskytom subinėm
Žaginin… Sarmata, eik peklon…

Grėbė šieną mergos dvi, pažinojom jas abi
Baisiai geros mergos buvo dvi
Tiktai mes abu labai durni
Iš jaunystės nežinojom kū daryt
Žaginy… Sarmata, eik peklon…

Bus dar vasara kaitri, mes jau gersim degtinį
Mes jau gersim degtinį…
Tegul tėvas guli žaginy
Prašom tegul anas obuolių
Pavogtų… Tegul eina peklon.

Man vasara miške patinka:
Tiek daug visokių kirmėlių.
Ilgų gyvačių čia nestinga
Anei gražuolių siurbėlių.

Štai šerno viduriai išvirtę,
Ten raitosi riebus žaltys
Ir klaidžioja tarytum girtas
Medžioklio sužeistas lokys.

Kaip gražu miške vasaros laike,
Paslaptingai ilgu čia.

Jei jam pakliūsi, drauge mielas,
Tave jis dailiai sudraskys
Ir pagiedos už tavo sielą
Lakštingala galvažudys.

Mano gimtinė esi, mėlynas Nemuno vingi
Tau aš dėkingas esu už savo skausmą ir viltį
Baltijos jūra lengvai supa svajonių laivelį
O tarp žalių ežerų, stovi malūnas prie kelio

Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios
Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs nebegrįš
Tad skubėkime džiaugtis, lai prabėgs nebegrįš jos
Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios

Čia aš gimiau ir jaučiau metų prasmingą lėkimą
Čia su visais dainavau – koks aš gražus ir laimingas
Skamba oi skamba šilai nuo mūsų laimės ir juoko
Jeigu jums liūdna labai, jūs būtinai atvažiuokite čia – pas mus, nes

Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios
Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs nebegrįš
Tad skubėkime džiaugtis, lai prabėgs nebegrįš jos
Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios

1. Žalias mūsų kraštas ir laukai žali,
   Ąžuolai palinkę tėvyškės kely,
   Šitas tavo veidas, saulėje dangus,
   Gal tave pakrikštyjo lietus?

Kiekvieno lupuose dainuos – Lietuva,
Tenai prie Nemuno mano Lietuva,
Dangaus ir laukų, gimtųjų namų,
Pamiršti niekaip negaliu,
Dangaus ir laukų, gimtųjų namų,
Neleisiu niekam niekados užliet krauju, o-oooo.

2. Gintarinę saulę širdyje nešu,
Padabinęs raštais Baltijos krantų.
Žalias mūsų kraštas, tėvyškė gimta,
Ji – visų gražiausioji daina.

3. Ąžuolai palydi einančius keliu,
Visa žemė žydi lauko žiedeliu,
Tu mane, gimtine, rinkis iš visų,
Kol dar tavo žemėje esu.

Klausei manęs, kiek kelių aš žinau,
Ar daugel kadais keliavau,
Klausei manęs, kiek žmonių sutikau,
Ar daug draugų suradau

Tu vėjo paklausk,
Tau vėjas atsakys,
Tik jis, mano drauge, atsakys.

Klausei, iš kur atkeliauja lietus,
Debesimis, dangumi.
Klausei, kiek vargo patyrė žmogus,
Kol tampa tikru žmogumi.

Tu vėjo paklausk,
Tau vėjas atsakys,
Tik jis, mano drauge, atsakys.

Paukščiai sugrįžta visi į namus
Pabuvę svečiajam krašte.
Kelią nuėjęs, sugrįš ir žmogus,
Bet kas jį sutiks namuose?

Tu vėjo paklausk,
Tau vėjas atsakys,
Tik jis, mano drauge, atsakys.

Lankoj drugys drugelį vejas,
O saulė blyksi jų sparnuos,
Kur dingo jaunos mano svajos
Tik pienės pūkas težinos.

Švelnus pūkeli, ar žinai,
Kur mano laimė, kur jinai?
Nulėk pas ją su vėjeliu,
Sakyk, kad myliu, bet tyliu
Nulėk pas ją su vėjeliu
Sakyk, kad myliu, bet tyliu.

Pasiųsčiau jai rasos lašytį,
Žodelį nerimo dainos,
Kaip trokštu viską išsakyti
Tik pienės pūkas težinos.

Švelnus pūkeli, ar žinai,
Kur mano laimė, kur jinai?
Nulėk pas ją su vėjeliu,
Sakyk, kad myliu, bet tyliu,
Nulėk pas ją su vėjeliu
Sakyk, kad myliu, bet tyliu.

Tiesiu rankas į žydrą viltį,
Šypsausi jai saldžiuos sapnuos,
Ar lemtą jai mane pamilti,
Tik pienės pūkas težinos.

Švelnus pūkeli, ar žinai,
Kur mano laimė, kur jinai?
Nulėk pas ją su vėjeliu,
Sakyk, kad myliu, bet tyliu,
Nulėk pas ją su vėjeliu,
Sakyk, kad myliu, bet tyliu.

O žvaigždė puodynėj, kai vaikai prie stalo, kai rasa ant žolės,
O žvaigždė rugiuose, kai kaimiečiai pavėsy, kai dangus akyse,
O žvaigždė už lango, kai praeivis pavargo, kai virš kelio naktis,
O žvaigždė virš draugo, mano draugas už lauko, mano draugas toli.

Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai

O žvaigždė ant sniego, kai nieko nelieka, vien tik žodis atleisk,
Vien žvaigždė puodynėj, vien vaikai prie stalo, o sode obuoliai.
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai

O žvaigždė puodynėj, kai vaikai prie stalo, kai rasa ant žolės,
O žvaigždė rugiuose, kai kaimiečiai pavėsy, kai dangus akyse,
O žvaigždė už lango, kai praeivis pavargo, kai virš kelio naktis,
O žvaigždė virš draugo, mano draugas už lauko, mano draugas toli.

Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai

O žvaigždė ant sniego, kai nieko nelieka, vien tik žodis atleisk,
Vien žvaigždė puodynėj, vien vaikai prie stalo, o sode obuoliai.
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai