Category: Estrada

Mes vėl susitikom po šitiek metų
Mylėję, tikėję ir tiek daug netekę
Visur išsibarstę, parėjom, sugrįžom
Ir vyną aukojam už tuos, kurie liko

Už tuos, kurie myli, už tuos, kurie laukia
Nors niekad ir nieko nėra dar sulaukę
Už tuos, kurie kenčia, už tuos, kur išduoda
Už žiupsnį švelnumo ir saują paguodos

Juk viskas kartojas, tik lieka sekundė
Pakelti dar taurę už likusius būti
Tiktai amžinybė tau ištiesia ranką
Gyvenk, kad mylėtum, mylėk, kad gyventum

Už tavo nelaimę, už mano vienatvę
Už siaura ir purvina mudviejų gatvę
Už tuos, kur išėjo, už tuos, kurie gimė
Už nuodėmę saldžią ligi apsvaigimo

Neišpirktą kaltę, turėtus namus
Už viską, kas buvo, ko niekad nebus
Už viską, kas buvo, ko niekad nebus

Šoka basos raganaitės,
Trypia smagūs velniai,
O kaip surasti man tą vienintelę
Raganaitę čionai.

Ji puoton raganų ką tik atlėkė
Gal miškais, gal laukais
Ir išnyko tamsoj giliausioje –
Nesuranda velniai.

Aš pašauksiu raganaitę
Ne žodžiu, ne žodžiu,
Aš atvesiu ją puoton šėlstančion
Ne keliu, ne taku.

Ir vos rusenančią
Pakūrensim žaibais
Ir šoksim šoksime, trypsim trypsime,
Kol naktis pasibaigs.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Man mojuoja raganaitės šluotom
Savo, šaukia “Bravo” man velniai,
O mes vis šokame, trankiai šokame,
Dviese šokam smagiai .

Jos plaukuos, voratinklio gijose
Daug paklydo velnių
Ir akyse,  klampiuose jos raistuose
Daug nuskendo širdžių

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Man mojuoja raganaitės šluotom
Savo, šaukia “Bravo” man velniai,
O mes vis šokame, trankiai šokame,
Dviese šokam smagiai.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Taip maža
Taip maža užburtos nakties…

Taip maža
Taip maža užburtos nakties…

Aš dar dainuosiu,
Nors balsas prikimo,
Dainuosiu ir tąsyk
Būdamas nebyliu.

Aš dar dainuosiu,
Gal mano dainos
Pasieks ir tave
Pro žemės gaudesį.

Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi,
Mano dainos – kuždesiu virtusios
Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios

Aš dar dainuosiu,
Nes mano krūtinėj
Kaupiasi dainos
Tarytum debesys.

Galbūt tai bus
Liūtis be griaustinio,
Bet aš ir nesirengiu,
Nieko nustebinti.

Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi,
Mano dainos – kuždesiu virtusios
Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios

Ką gi man veikti,
Kai balsas prikimo?
Kito nėra man pasirinkimo…

Aš dar dainuosiu,
Nors balsas prikimo,
Dainuosiu ir tąsyk
Būdamas nebyliu.

Aš dar dainuosiu,
Gal mano dainos
Pasieks ir tave
Pro žemes gaudesį.

Noriu tik lupas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios
Noriu tik lupas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios

Aš dar dainuosiu,
Aš dar dainuosiu,
Aš dar dainuosiu,
Aš dar dainuosiu.

Aš mylėjau tave tau nežinant
Tau nežinant tave aš myliu
Mano meilė plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių

Ar mylėjai mane nežinojau
Ar mylėsi paklausti bijau
Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant
Į tave kaip ligšiolei ėjau

Vėlu vakarą, rudenį pilką
Tavo balsas per rūką aidės
Šauks į kelią, į tolimą ilgą
Pasitiks ir per nakti lydės

Ir mylėsiu tave tau nežinant
Meilė ves tuo dulkėtu keliu
Amžina ir  plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių…

Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui…

O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė –
Gal mano, mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.

Ir eina jis tolyn, lazda pasiramsčiuodamas,
Nuo rūpesčių, nuo rūpesčių pražilęs.
O gal ne nuo rūpesčiai, gal mano nuodėmės
Pražildė jį, pražildė jį kaip miglos šilą?

O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė –
Gal mano, mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.
(2 k.)

Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tyku, ir taip tylu aplinkui…
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui…