Category: Estrada

Aš dar dainuosiu,
Nors balsas prikimo,
Dainuosiu ir tąsyk
Būdamas nebyliu.

Aš dar dainuosiu,
Gal mano dainos
Pasieks ir tave
Pro žemės gaudesį.

Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi,
Mano dainos – kuždesiu virtusios
Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios

Aš dar dainuosiu,
Nes mano krūtinėj
Kaupiasi dainos
Tarytum debesys.

Galbūt tai bus
Liūtis be griaustinio,
Bet aš ir nesirengiu,
Nieko nustebinti.

Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi,
Mano dainos – kuždesiu virtusios
Noriu tik lūpas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios

Ką gi man veikti,
Kai balsas prikimo?
Kito nėra man pasirinkimo…

Aš dar dainuosiu,
Nors balsas prikimo,
Dainuosiu ir tąsyk
Būdamas nebyliu.

Aš dar dainuosiu,
Gal mano dainos
Pasieks ir tave
Pro žemes gaudesį.

Noriu tik lupas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios
Noriu tik lupas suvilgyti,
Tegul jos šypsosi.
Mano dainos – kuždesiu virtusios

Aš dar dainuosiu,
Aš dar dainuosiu,
Aš dar dainuosiu,
Aš dar dainuosiu.

Aš net pats nustebau
Aš toks mažas toks lengvas
Pakalnutės žiede sutilpau
Ir nukrito ašaros lašas
Iš mano akių
Iš mano akių
Iš mano, iš mano akių

Ir nulinko žvangutis
Neišlaikęs naštos
Ir su ašara savo sykiu
Nukritau aš ant žemės kietos
Nukritau aš ant žemės
Nukritau aš ant žemės
Nukritau aš ant žemės kietos

Ir iškirto ašara
Didelį ežerą
Tokį gilų, kad jo dugne
Vargu ar berasi mane
Vargu ar berasi
Vargu ar berasi
Vargu ar berasi mane

Jūratė:
Kodėl tariu „man gera čia“,
Juk tai ne tamsios gelmės?
Gal sapnas tai – man gera čia,
Gal burtai jūrų velnio?

Pabust iš miego gera čia,
Juk taip ilgai miegojau,
Kastyti mielas, gera čia,
Ar krantas tai, ar rojus?

Įkvėpti vėjo ir žolės,
Kastytis:
Apakt nuo meilės didelės,
Jūratė:
Paliesti žemę ir gėles it mylimojo lūpas…
Kastytis:
Klausytis paukščių ir lietaus,
Jūratė:
Ragauti pieno ir medaus,
Abu:
Matyti jūrą iš viršaus, kur baltos bangos supas…

Kastytis:
Tu pažvelk į ąžuolo šakas –
Tai santuokos altorius…
Neturim rūmų, na ir kas –
Bus pieva mūsų meilės guolis.

Jūratė:
Širdis stuksena: „gera čia“,
Kai vėjas taršo plaukus.
Mylėk mane dabar ir čia –
Aš taip seniai to laukiu…

Abu:
Ateik naktie, užpūsk žvakes,
Surankiok liūdesio šukes,
Aš tavo kūnu ir kvapu patamsiuos pasišviesiu…
Šalin dainas, šalin žodžius,
Šalin drovumo drabužius,
Neliko nieko, net dievų, tik tu ir aš – mes dviese…

Aš mylėjau tave tau nežinant
Tau nežinant tave aš myliu
Mano meilė plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių

Ar mylėjai mane nežinojau
Ar mylėsi paklausti bijau
Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant
Į tave kaip ligšiolei ėjau

Vėlu vakarą, rudenį pilką
Tavo balsas per rūką aidės
Šauks į kelią, į tolimą ilgą
Pasitiks ir per nakti lydės

Ir mylėsiu tave tau nežinant
Meilė ves tuo dulkėtu keliu
Amžina ir  plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių…

Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui…

O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė –
Gal mano, mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.

Ir eina jis tolyn, lazda pasiramsčiuodamas,
Nuo rūpesčių, nuo rūpesčių pražilęs.
O gal ne nuo rūpesčiai, gal mano nuodėmės
Pražildė jį, pražildė jį kaip miglos šilą?

O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė –
Gal mano, mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.
(2 k.)

Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tyku, ir taip tylu aplinkui…
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui…