Category: Estrada

Tu atverk namų duris,
ir pušu taku ateik.
Greit atplauks laukta banga,
Bus tokių nedaug.
Šiandien mums dosni gelmė,
Gintarais pasklis krantai,
Jais išpuošt galiu tave,
Juos renku tik tau..

Priedainis:
Tu paklausyk, kaip neša smėlį,
Tu pažiūrėk, žole užžėlė,
Vaiko žaislai, langai praverti,
Delnai ištiesti ir paukščiai taikūs.
Švelniai laikyk,sakų saujelę,
Jūra tikėk – ji viską gali,
Jūros valia, laše gelsvame,
Krisle skaidriame, sustoja laikas.

Vakare aukšta banga,
Gintarais po kojom duš,
Ir pavirs- gyvi lašai,
Iš tylios gelmės.
Pamirštų krantų šviesa,
Suspindės vėl pro metus,
Gal ne mums ji bus skirta,
Bet vistiek ji bus…

Tu ateik į pasimatymą,
Kai skliaute išblės žara,
Jau seniai, seniai supratome,
Jog dviejų kelių nėra.

Dviejų kelių
Nėra nėra,
Bendram kely
Balta giedra.

Tu ateik į pasimatymą,
Kai skliaute išblės žara,
Jau seniai, seniai supratome,
Jog dviejų kelių nėra.

Žaliom lankom,
Žalia gatve,
Žalia svaja,
Atves tave.

Tu ateik į pasimatymą,
Kai skliaute išblės žara,
Jau seniai, seniai supratome,
Jog dviejų kelių nėra.

Dažnokai važinėju iš sostinės į Kauną
Nors Vilniui bilietų kol kas be vargo gaunu
Mieliau balsuoju kelyje.
Puikiausią turim autostradą mašinos rieda, švilpia, trata
Paveš pakelti ranka tiktai rei ei ei ei kia

Mergiotės išdykę ir geros
Jos šoka,šoko,šoks tu joms grok
Mes groti temokam gitarom
Ir tik lietuvišką pank-rok.

Ikarai,priemiestiniai, traktoriai ir krazai
Sustoja gelžbetonį vežantys kamazai
O žiguliai nestoja.
Pas vieną rodo daug bagažo,
O kitas, matot, šunį veža
O man dievaž į Kauną verkiant, rei ei ei ei kia…

Kai kelkraščiuos dulkės nusėda
Po juoda asfalto danga
Ir laikas abiem kryptim rieda
Ir pakelta ranka, apsunkusi ranka
Metalo masei moja moja…

Žiuriu atrieda senas juodas mersedesas
Vairuoja ausmobilį mėlynakė šviesi
Neprašoma sustoja.
Nėra šunų čia nei bagažo, o už kelionę ji paprašo,
Kad ligi Petrašiūnų gročiau flei ei ei ei ta…

Maži jie išlakstė žaliąsias lankas
Tarytum lėktuvai išskleidę rankas
Svajojo suėję būry paslapčia
Ir aukštą žydrynę sapnavo nakčia

Reikėjo berniukams padangių gilių
Ir aerodromo pilkųjų kelių,
Reikėjo berniukams beribio dangaus
Lėktuvo šturvalo ir skrydžio svaigaus (2k.)

Seniai nebelaksto berniukai basi,
Vienoj eskadrilėj tarnauja visi.
Išaušo pavasario rytas šviesus,
Tėvynė juos pašaukė žygiui visus.

Reikėjo berniukams padangių gilių
Ir aerodromo pilkųjų kelių,
Reikėjo berniukams beribio dangaus,
Lėktuvo šturvalo ir skrydžio svaigaus. (2k.)

Ir lenkias jų narsai žvaigždėti keliai
Jie šaunūs pilotai, tikri sakalai,
Tik laiškus, kai siunčia tėvams į namus,
Dar kartais iš popieriaus lanksto sparnus.

Reikėjo berniukams padangių gilių
Ir aerodromo pilkųjų kelių,
Reikėjo berniukams beribio dangaus,
Lėktuvo šturvalo ir skrydžio svaigaus. (2k.)

Turime palėpėj spintą
Daug daug metų užrakintą.
Tamsoje sumušus kaktą
Suradau raitytą raktą.
Vos palietus jos spyną sena
Durys pačios atsivėrė.
Užmiršti daiktai čia gyveno
Ir su manimi kalbėjo.
Bet nutildžiusi lagaminą ir batelius
Margo šilko suknelė tyliai prabilo lai lai:

Stebuklinga daili suknelė
Neriniuota neriniuota ir marga
Ar žinai kad graži panele
Buvo tavo buvo kažkada mama.

Kiek sena taupyklė pritarškėjo
Apie karą ir senelį.
Niekas jos kalbom nepatikėjo
Gal tik snaudžiantis šepetys.
Štai sukruto kiauras juodas skėtis
Net užkimęs uždainavo.
Nes po juo mama ir tėtis
Pirmą kart pasibučiavo.
Bet nutildžiusi lagaminą ir batelius
Margo šilko suknelė tyliai prabilo lai lai:

Buvo tavo buvo kažkada mama
Buvo tavo buvo kažkada mama.

Giedu dainelę, savo giesmelę
Apie rūpesčius, vargelius
Lietuvos krašto, ne kaip iš rašto,
Giedu senųjų žodelius.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų senoliai.

Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė
Kasdien lietuviai iš seno.
Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo
Ten, kur lietuviai gyveno.

Ant piliakalnių, ant smėliakalnių
Ąžuolai šventi kerojo
Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,
Kuriuos lietuviai turėjo.

Ir labai buvo plati Lietuva,
Daug ana žemių įgijo.
Žmonės laimingi, buvo turtingi,
Niekur nebuvo vergijos.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų senoliai.

Purpurinis vakaras varva,
Lyg aplietas aviečių sultimis.
Ant akmens šiąnakt dėsime galvas,
Po žvaigždėm šiąnakt gulsime.

Na tai kas, kad benamiai bedaliai mes,
Na tai kas, kad šunų apskalyti.
Akyse šoka pušys – žalia
Ir šalna dar žolės nepalietė.

O paskui bus, kaip būti privalo –
Kažkam žirgas, o kažkam tik kamanos.
Paskutinę taurę lig galo –
Iki dugno, ir veidu į samanas.

Jei kada išvysi kraštą Aukštaitijos,
Kur kalva sutinka kalvą lyg sesuo,
Obelų paunksnėj tylomis bėgioja
Senio gryčią saugantis sarginis šuo.

Tik įkvėpt obels žydėjimo bekraščio,
Tik išgirst, kaip loja tas sarginis šuo
Ir išvyst, kaip motina už skverno laikos,
Kai po kojom šoka upėje vanduo.

Iš Dievo malonės, vaikeli,
Prašyti nereikia, nereikia, nereikia –
Aš savo kertelėj ugnelę radau.
Iš Dievo malonės, vaikeli,
Prašyti nereikia, nereikia, nereikia –
Aš čia sau geriausia buvau.

Gal ir tu prigulsi ant šio minkšto kranto,
Tokio žalio, kaip šie ežerai žali,
Gal ir tu savo širdim tada pajusi,
Kaip graudu, kaip man ši pasaka brangi.

Ten išbris iš nendrių dailiai apsirėdžius
Nekaltumo sniego lino marškiniais,
Į kasas melsvas vandens gijas įpynus,
Nusiprausus delnus ežerais žaliais.

Mes vėl susitikom po šitiek metų
Mylėję, tikėję ir tiek daug netekę
Visur išsibarstę, parėjom, sugrįžom
Ir vyną aukojam už tuos, kurie liko

Už tuos, kurie myli, už tuos, kurie laukia
Nors niekad ir nieko nėra dar sulaukę
Už tuos, kurie kenčia, už tuos, kur išduoda
Už žiupsnį švelnumo ir saują paguodos

Juk viskas kartojas, tik lieka sekundė
Pakelti dar taurę už likusius būti
Tiktai amžinybė tau ištiesia ranką
Gyvenk, kad mylėtum, mylėk, kad gyventum

Už tavo nelaimę, už mano vienatvę
Už siaura ir purvina mudviejų gatvę
Už tuos, kur išėjo, už tuos, kurie gimė
Už nuodėmę saldžią ligi apsvaigimo

Neišpirktą kaltę, turėtus namus
Už viską, kas buvo, ko niekad nebus
Už viską, kas buvo, ko niekad nebus

Šoka basos raganaitės,
Trypia smagūs velniai,
O kaip surasti man tą vienintelę
Raganaitę čionai.

Ji puoton raganų ką tik atlėkė
Gal miškais, gal laukais
Ir išnyko tamsoj giliausioje –
Nesuranda velniai.

Aš pašauksiu raganaitę
Ne žodžiu, ne žodžiu,
Aš atvesiu ją puoton šėlstančion
Ne keliu, ne taku.

Ir vos rusenančią
Pakūrensim žaibais
Ir šoksim šoksime, trypsim trypsime,
Kol naktis pasibaigs.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Man mojuoja raganaitės šluotom
Savo, šaukia “Bravo” man velniai,
O mes vis šokame, trankiai šokame,
Dviese šokam smagiai .

Jos plaukuos, voratinklio gijose
Daug paklydo velnių
Ir akyse,  klampiuose jos raistuose
Daug nuskendo širdžių

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Man mojuoja raganaitės šluotom
Savo, šaukia “Bravo” man velniai,
O mes vis šokame, trankiai šokame,
Dviese šokam smagiai.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Taip maža
Taip maža užburtos nakties…

Taip maža
Taip maža užburtos nakties…