Už tave, už tave atiduočiau
Milijonus šviesiausių žvaigždžių,
Tiktai tau, tik tai išdainuočiau
Ilgus posmus gražiausių dainų.
Ką ištart atminimui, mergaite,
Kad ilgiau už kitus paminėtum?
Kur iš ilgesio jūros išeiti,
Kaip surast man krante savo vietą?
Turiu tikrąjį draugą berželį –
Vien tik jis visada manęs laukė.
Turiu nuosavą nuostabų kelią,
Šiauštą galvą linų linaplaukę.
Turiu žodį nesuteptą šventą –
Jo lengvai kaip monetų nemėčiau.
Kada žvaigždės vidurnaktin krenta,
Tik be žodžių ištarti galėčiau.
Ir turiu aš dar savo žuvėdrą,
Nors gal niekad aš jos nepagausiu…
Blaško bangos laivelį kaip skiedrą,
Bet per audrą audron nukeliausiu.