Author: admin

Čiulba ulba sakalas

Čiulba ulba sakalas –
Čiulba ulba sakalas ant jievaro tupėdamas,

Ant jievaro tupėdamas –
Ant jievaro tupėdamas, ant uogelių žūrėdamas:

Kad aš tynai nułėktau –
Kad aš tynai nułėktau, tai daug uogelių gertau,

Tai daug uogelių gertau –
Tai daug uogelių gertau ir gegułį pasdabotau,

Ir gegułį pasdabotau –
Ir gegułį pasdabotau, savo šalin parviliotau…

Kalba bernelis, kalba –
Kalba bernelis, kalba ant žirgelio sėdėdamas,

Ant žirgelio sėdėdamas –
Ant žirgelio sėdėdamas, ant vynelio žūrėdamas:

Kad aš tynai nujotau –
Kad aš tynai nujotau, tai mergełį pasdabotau!

Tai mergełį pasdabotau –
Tai mergełį pasdabotau, savo šalin parviliotau…

O kur tu buvai, bernyti mano

– O kur tu buvai, bernyti mano,
O kur tu buvai, jaunasis mano,
Ar už jūrių maružėlių
Žuvelių pažvejoti?

Ar daug pagavai, bernyti mano,
Ar daug pagavai, jaunasis mano?
– Tiktai vieną žuvytėlę,
Margąją lydekėlę.

Tinklelį ploviau, rankas mazgojau,
Tinklelį ploviau, rankas mazgojau,
Nuskandinau žiedužėlį
Į marelių dugnelį.

Žiedelį grėbiau – aš pats įpuoliau,
Žiedelį grėbiau – aš pats įpuoliau.
Gelbėk mane, mergužėle, –
Jau aš marių žentelis.

– Roda būt gelbėt, roda – negelbėt,
Roda būt gelbėt, roda – negelbėt:
Da neturiu laivužėlio,
Nei klevinio irklelio.

– Juodas laivelis tėvo dvarely,
Juodas laivelis tėvo dvarely,
O klevinis irklužėlis
Tai tėvelio sodely.

* Padainavo Rozalija Čiplienė, 68 m., gim. Vošiškių k., Plokščių apyl., Šakių apskr., gyv. JAV nuo 1897 m.; užrašė Jonas Balys, 1948 m.

Kad aš turėjau du lygiu lauku

Kad aš turėjau du lygiu lauku,
Du lygiu lauku vis avižėlės.

Aš nusipjoviau tas avižėles
Aš nusišėriau bėrą žirgelį.

Aš nusišėriau bėrą žirgelį,
Aš nusipirkau tymo balnelį.

Aš nusipirkau tymo balnelį,
Pasibalnojau bėrą žirgelį,

Pasibalnojau bėrą žirgelį,
Aš nusijojau į jaunimėlį.

O aš pamačiau savo mergelę
Gražiai bešokant, brangiai bemokant.

Už kožną tancių – po dolerėlį,
Už šilko stygas – po muštinėlį.

Žilvinas ir Irena – Gintarai

Tu atverk namų duris,
ir pušu taku ateik.
Greit atplauks laukta banga,
Bus tokių nedaug.
Šiandien mums dosni gelmė,
Gintarais pasklis krantai,
Jais išpuošt galiu tave,
Juos renku tik tau..

Priedainis:
Tu paklausyk, kaip neša smėlį,
Tu pažiūrėk, žole užžėlė,
Vaiko žaislai, langai praverti,
Delnai ištiesti ir paukščiai taikūs.
Švelniai laikyk,sakų saujelę,
Jūra tikėk – ji viską gali,
Jūros valia, laše gelsvame,
Krisle skaidriame, sustoja laikas.

Vakare aukšta banga,
Gintarais po kojom duš,
Ir pavirs- gyvi lašai,
Iš tylios gelmės.
Pamirštų krantų šviesa,
Suspindės vėl pro metus,
Gal ne mums ji bus skirta,
Bet vistiek ji bus…

Vytautas V. Landsbergis – O žvaigždė puodynėj

O žvaigždė puodynėj, kai vaikai prie stalo, kai rasa ant žolės,
O žvaigždė rugiuose, kai kaimiečiai pavėsy, kai dangus akyse,
O žvaigždė už lango, kai praeivis pavargo, kai virš kelio naktis,
O žvaigždė virš draugo, mano draugas už lauko, mano draugas toli.

Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai

O žvaigždė ant sniego, kai nieko nelieka, vien tik žodis atleisk,
Vien žvaigždė puodynėj, vien vaikai prie stalo, o sode obuoliai.
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai

O žvaigždė puodynėj, kai vaikai prie stalo, kai rasa ant žolės,
O žvaigždė rugiuose, kai kaimiečiai pavėsy, kai dangus akyse,
O žvaigždė už lango, kai praeivis pavargo, kai virš kelio naktis,
O žvaigždė virš draugo, mano draugas už lauko, mano draugas toli.

Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai

O žvaigždė ant sniego, kai nieko nelieka, vien tik žodis atleisk,
Vien žvaigždė puodynėj, vien vaikai prie stalo, o sode obuoliai.
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai
Obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai

Nelė Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas – Tu ateik į pasimatymą

Tu ateik į pasimatymą,
Kai skliaute išblės žara,
Jau seniai, seniai supratome,
Jog dviejų kelių nėra.

Dviejų kelių
Nėra nėra,
Bendram kely
Balta giedra.

Tu ateik į pasimatymą,
Kai skliaute išblės žara,
Jau seniai, seniai supratome,
Jog dviejų kelių nėra.

Žaliom lankom,
Žalia gatve,
Žalia svaja,
Atves tave.

Tu ateik į pasimatymą,
Kai skliaute išblės žara,
Jau seniai, seniai supratome,
Jog dviejų kelių nėra.

Teisutis Makačinas (komp.) – Berniukai

Maži jie išlakstė žaliąsias lankas
Tarytum lėktuvai išskleidę rankas
Svajojo suėję būry paslapčia
Ir aukštą žydrynę sapnavo nakčia

Reikėjo berniukams padangių gilių
Ir aerodromo pilkųjų kelių,
Reikėjo berniukams beribio dangaus
Lėktuvo šturvalo ir skrydžio svaigaus (2k.)

Seniai nebelaksto berniukai basi,
Vienoj eskadrilėj tarnauja visi.
Išaušo pavasario rytas šviesus,
Tėvynė juos pašaukė žygiui visus.

Reikėjo berniukams padangių gilių
Ir aerodromo pilkųjų kelių,
Reikėjo berniukams beribio dangaus,
Lėktuvo šturvalo ir skrydžio svaigaus. (2k.)

Ir lenkias jų narsai žvaigždėti keliai
Jie šaunūs pilotai, tikri sakalai,
Tik laiškus, kai siunčia tėvams į namus,
Dar kartais iš popieriaus lanksto sparnus.

Reikėjo berniukams padangių gilių
Ir aerodromo pilkųjų kelių,
Reikėjo berniukams beribio dangaus,
Lėktuvo šturvalo ir skrydžio svaigaus. (2k.)

Vytautas Kernagis – Purpurinis vakaras

Purpurinis vakaras varva,
Lyg aplietas aviečių sultimis.
Ant akmens šiąnakt dėsime galvas,
Po žvaigždėm šiąnakt gulsime.

Na tai kas, kad benamiai bedaliai mes,
Na tai kas, kad šunų apskalyti.
Akyse šoka pušys – žalia
Ir šalna dar žolės nepalietė.

O paskui bus, kaip būti privalo –
Kažkam žirgas, o kažkam tik kamanos.
Paskutinę taurę lig galo –
Iki dugno, ir veidu į samanas.

Vytautas Kernagis – Giedu dainelę

Giedu dainelę, savo giesmelę
Apie rūpesčius, vargelius
Lietuvos krašto, ne kaip iš rašto,
Giedu senųjų žodelius.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų senoliai.

Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė
Kasdien lietuviai iš seno.
Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo
Ten, kur lietuviai gyveno.

Ant piliakalnių, ant smėliakalnių
Ąžuolai šventi kerojo
Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,
Kuriuos lietuviai turėjo.

Ir labai buvo plati Lietuva,
Daug ana žemių įgijo.
Žmonės laimingi, buvo turtingi,
Niekur nebuvo vergijos.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų senoliai.