Aš paklausčia siratėlės,
kur tava matute (2 k.)
Kukuoj girioj gegutėla –
tai mana matute (2 k.)
Aš paklausčia siratėlės,
kur tava tyvelis (2 k.)
Burkuoj sodi karvelėlis –
tai mana tyvelis (2 k.)
Aš paklausčia siratėlės,
kur tava sesute (2 k.)
Žalių rūtų darželėly –
tai mana sesute (2 k.)
Aš paklausčia siratėlės,
kur tava bruliukas (2 k.)
Vaiske joja žarnulėlis –
tai mana braliukas (2 k.)
Bėga mano gyvenimo dienos,
Žydi vasarą gėlės laukuos,
Ir lakštutė tylioj mėnesienoj
Vien tik čiulbesiu širdį paguos.
Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų,
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.
Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapnas akių mėlynų –
Mėnesienų sidabro prisemtą,
Meilę saugantį langą menu?
Ir visur aš matau šitą langą,
Užsimerkiu – sužiūra jisai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.
Ateis rudenėlis ir tos pilkos dienos,
Mažas piemenėlis rageliu skardens.
Aš nuskinsiu žiedą puikų astros žiedą
Paskutinį žiedą drumzlino rudens.
Cit, neverk, mergaite, nerymok prie vartų –
Aš nebeateisiu sodžiaus takeliu
Ir nebedainuosiu tau gražių dainelių,
Ir nebesakysiu, kad tave myliu.
Kas man iš tos meilės, kas man iš tų žodžių,
Gal tave ten mieste kitas pamylės.
Aš geriau mylėsiu savo gimto sodžiaus
Vėjo išbučiuotas kaimo mergeles.
Gęsta baltos liepsnelių lelijos
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.
Bet ne kartą sudaužo man viltį…
Gal ne kartą dar širdį apvogs…
Pripratau aš ir klupti ir kilti,
Ir gyvenimas mielas man toks.
Gervės Grįžulo Ratuos vėl grįžta.
Vėl žiedai sniegulėlėm skraidys.
Tegu verkia, iš sielvarto plyšta –
Tam ir duota dainoriui širdis.
Dienos – jos kaip bitės
Užpildo korį
Ir kaip lapą rita
Vėjui po kojų,
Jo delnų gijose
Likimas raizgos,
O jo raštas pinas
Ir spalvos mainosi.
Kas įmint jo raštą
Ar suprasti gali,
Jei nėra ten žodžių
Sulytam lapely.
Užmarštin vis grimzta
Atminimų gijos
Ir surinkti žodžių niekam nepavyks.
Vai, amži amželi,
Amželi mano,
Ką tu man žadėjai?
Kur mylimą dėjai?
Ar pražysta rožė
Tik Kalėdų rytą?
Jau nusibodo
Man bedūsaujant
Tarp liūdnų dienužių,
Be meilių žodužių
Laistyti svajonėm vystančias gėles.
Nors, žinau, beprasmės
Mano viltys,
Kaip nežydi gėlės
Speiguotą žiemą,
Bet matau leidinius
Lelijų raštus,
Kai žvelgiu pro langą,
Rymodama nakčia.
Kas įmint jų raštą
Ar suprasti gali,
Jei nėra ten žodžių
Lelijos žiedely.
Užmarštin vis grimzta
Atminimų gijos
Ir surinkti žodžių niekam nepavyks.
Su gandrais ir su lapais žaliais
Išėjai išėjai išėjai,
Išėjai su gandrais ir su lapais žaliais
Nežinau kur ieškoti tavęs.
Jei aš eičiau, tai eičiau mišku
Prie šaltinio vingiuotu taku,
Ten aš laukčiau tavęs, ten ilgėčiaus tavęs,
Jei žinočiau – ateisi tu čia.
O paklausčiau aš tyliai gandrų,
O paklausčiau aš tyliai klevų,
Gal ir matė gandrai, gal regėjo klevai,
Kai tą rudenį tu išėjai.
Ir atsakė man tyliai gandrai,
Ir atsakė man tyliai klevai –
Jis arti taip arti, jis tavojoj širdy,
Kur tu ieškai ir jo nerandi.
Kol dar lelijos ežere,
Kol dar virš upių kyla rūkas,
Kol Baltas Paukštis danguje,
Dar gieda Tau ir Man.
Kol dar tarp gatvių ir namų,
Nepasiklydo Mano balsas,
Kol dar tavim šventai tikiu,
Kol dar tikiu šventai.
Pried.
Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa amžina.
Tarp Lietuvos,
Ir tarp dangaus aukšto,
Gieda paukštis virš mūsų,
Ir giedos.
Kol dar matau,
Kol dar girdžiu,
Kol dar į kalną mano kelias,
Kartoju paprastus žodžius,
Tie žodžiai man ir Tau.
Pried.
…
Gieda paukštis virš mūsų,
Ir giedos. 2×3
Turė’ ponas melnyčią,
Toj melnyčio’ melnyką,
Turė’ melnyks gražią dukrą,
Gražią dukrą Ulijana.
Padabojo janarolas,
Janarolas, gražus ponas.
Janarolai, gražus ponai,
Dabar mudu ženykimės.
Ulijana, graži pana, 1×2
Tu nutrotyk brolį savo.
Tada mudu ženysimės.
Janarolai, gražus ponai, 1×2
Tai tu ma duok juodą rodą.
Ulijana, graži pana, 1×2
Tu nueiki į sodelį,
Ten tu rasi juodą uogą.
Tu nuskinki tą uogelę,
Ir išvirkie į puodelį.
Parjos brolis iš vainelės –
Pavaišykie brolelį
Kap išgėrė į puselę,
Nuleido baltas rankeles.
Kap išgėrė į dugnelį,
Ir iškrito iš žirgelio.
Sušvilpino kazokėlis, 1×2
Vidury naktełės. 1×2
Pribudzino mergužėłį
Iš ramaus miegelio.
Pasodzino mergužėłį
Seklyčioj už stalo.
Negerk, negerk, mergužėla,
Kazoko vynelio.
Tau kazokas – ne brolalis,
Ne kiemo bernelis.
Išveš tavi kazokėlis
Svecimon šalałėn.
Palais tavi kazokėlis
Ant marių krantelio.
Instums tavi kazokėlis
Maralių dugnelin.
Teka upė teka
Per lygius laukelius
Pasidabojo mergužėlė
Jauną kareivėlį.
Oi močiut močiute,
Močiute senoji.
Pasiūk man tokis žalsvus rūbus
Aš josiu kareivėliu
Oi dukra dukrele,
Dukrele jaunoji
Kareivėlis jos ant žirgelio
O tu pėsčia eisi.
Oi močiut močiute,
Močiute senoji
Nors prieš kalnelį pasėjėsim
Bet mes vis abudu.
Siūbuoja rūtelė
Vėjelio pučiama.
O tu liūdėsi mergužėle
Bernelio laukdama
