Author: admin

Jau ruduo atėjo, ir vėl liūdnos dienos,
Mažas piemenėlis rageliu skardens.
Aš nuskyniau žiedą, puikų astros žiedą,
Paskutinį žiedą drumzlino rudens.

Tad nelauk, mergele, nerymok prie vartų,
Aš nebeateisiu liepų takeliu.
Ir nebedainuosiu tau gražių dainelių,
Ir nebesakysiu, kad tave myliu.

Kas man iš tos meilės, kas man iš tų žodžių?
Gal tave ten mieste kitas pamylės.
Man geriau mylėti savo gimto sodžiaus
Vėjo išbučiuotas kaimo mergeles.

Jei ne auksinės vasaros,
Ne mėlynos vosilkos,
Nebūtume atėję čia,
Kur slenka dienos pilkos.    2×2

Tai tyliai slenka vasaros,
Pražydę gėlės vysta,
Mes tyliai šluostom ašaras,
Palaidoję jaunystę.

Paliksime tas kryžkeles,
Ir viską, ką turėjom –
Jaunystę, juoką, ašaras
Ir tą(tuos), kurį(kuriuos) mylėjom.

Išeisiu vieną vakarą
Ir jau daugiau negrįšiu,
Žydės vosilkos mėlynai,
Bet jų nebematysiu.

Jau ruduo atėjo, jau vėlu, lapai krinta
Ir užgęsta nakties žiburiai,
Senas klevas prie vartų kartoja –
Per vėlai, per vėlai pamilai.

O kai vyšnios ir obelys žydi,
Sninga sodų baltieji žiedai,
Išsirinksi, kuris tau patinka,
O galbūt jau seniai suradai.

Gal ir tau, gal ir man šiandien liūdna,
Kylant rūkui gimtinės laukuos,
Tad žmogus tau gyvenime niekad,
Niekad laukiamos laimės neduos.

Jau vėlu, jau vėlu, lapai krinta,
Gaubia žemę nakties tykuma,
Aš tau tyliai sakysiu – pabūk dar,
Kur tu eisi paklydus nakčia.

Kaip tyliai banguoja gyvenimas mano,
Nebėra linksmų valandų,
Gyvenimas mano per amžius pražuvo,
Bet vis dar aš tave myliu.                                                                                     2×2

Neglauski galvelės prie mano krūtinės,
Ne tau ji alsuoja, ne tau,
Ne tau skamba dainos, mano sutartinės,
Žinau jau tu kitą myli.                                                               2×2

O jei ir priglaustų žemelė juodoji
Ir kartais saulutė nešvies,
O jei ir prieitų mirtis man baisioji,
Ir mirdamas tarsiu: „myliu“.                                                                               2×2

Ant ežero kranto sėdėjom abu
Ir tyliai, ir tyliai kalbėjom.
Ateisiu tada, kai žydės ajerai
Ir supsis laivelis be vėjo (2×2).

Paspaudęs man ranką, tyliai nuėjai,
Lingavo lelijos žiedelis.
Esi tu man saulė, aušrinė rytų,
Esi tu gyvenimas mano (2×2).

Žinau, tu sugrįši, aš tavim tikiu,
Iš tolimo, tolimo kelio.
Parneši vestuvėm brangių dovanų,
Užmausi auksinį žiedelį (2×2).

Žemelę sukaustė šaltieji ledai,
Upeliai sustingo iš lėto.
O mylimą tėviškę priešai pikti
Užpuolė nakčia netikėtai (2×2).

Ant ežero žydi ir vėl ajerai,
Daržely lelijos linguoja…
Bet veltui tu laukei, mergyte jauna,
O jis neatplaukė, ne‘ tėjo… (2×2).

Aš nevertas švelnių tavo žodžių,
Nei to ežero, pilno žvaigždžių.
O aš toks vienas – velnioniškai vienas,
Pasiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.

Aš nevertas, aš daug ko nevertas.
Amžinai amžinai neramus.
Ir ne vieną Tave aš prisimenu kartais,
Kai brendu naktimi į nelaukiančius vienišus, šaltus namus.

Tu švelni ir tyra kaip Oginskio graudus polonezas.
Dar pabūk, ugnele neišblėsk.
Nes aš toks vienas – velnioniškai vienas,
Išsiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.

Aš prieisiu prie atviro lango –
Oš klevai ir berželiai žali.
Tavo žvilgsnį nutolstantį, brangų
Atminimai parneš iš toli… (2×2)

Mano tolimas, mylimas drauge
Su žibučiu melsvu žiedeliu
Ir tų žodžių, kuriuos man kalbėjai,
Niekuomet aš pamiršt negaliu… (2×2)

Tu klajojai, ėjai vis aplinkui
Daugel kartų per pievas bridai
Bet vistiek, mano mylimas drauge
Už mane geresnės neradai