Author: admin

Saulėj nudegusi, basa –
Tu piemenaitė murzina!
Tau akyse dangaus šviesa,
Tu man viena, viena, viena!

Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturėjai,
Plaukuos tau gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.

Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man – kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai –
Tik ateini ir nueini.

Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturėjai,
Plaukuos tau gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.

Laukuos tarp žydinčių gėlių
Ieškojau aš tavo akių.
Vosilkos verkė mėlynai
Ir tu ir vėl neatėjai.

Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturėjai,
Plaukuos tau gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.

Sudie, motule, tu brangioji,
Sudie, motule, amžinai.
Galbūt negrįšiu aš pas tave,—
Nei tu, nei aš to nežinau.

Jeigu aš žūsiu prie upelio,
Tai bangos man dainas dainuos,
Ir beržas, verkdamas kas rytą,
Paguodos žodžius man kartos.

O jeigu žūsiu aš tarp brolių,
Tarp partizanų milžinų,
Tai tu, motule, negirdėsi
Iš mano lūpų jau dainų.

O kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos,—
Žinok, motule, kad aš žuvęs
Lietuvos ošiančiuos miškuos.

O kai gulėsiu aš ant gatvės,
Bus daugel, daugel pajuokos,
Ir, kai gailėsies tu sūnelio,
Tave Dievulis vien paguos.

Kai mano kraujas laistys gatvę,
Tai tu, motule, neraudok,—
Žinok, kad kraujas yr pralietas
Už šventą žemę Lietuvos.

O jeigu grįšiu nepražuvęs,
Laimėjęs kovą su daina,
Tada, motule, mes dainuosim,
Nes jau bus laisva Lietuva.

Am D G – 1 dalis
C Em Am D Dm G – 2 dalis

Em Am D G – pradainavimas

Kai tylus vakaras ateina,
Saulutė leidžias už kalnų,
Toli toli melsvoj padangėj
Saulutė leidžias už kalnų.

Kai sužydės po mano langu
Sena šakota obelis
Ir tų žiedų malonus kvapas
Mano bakužę aplankys.

Balti žiedeliai obelų
Taip tyliai krenta ant takų,
Ateik, brangusis, čia ir tu –
Aš tau priskinsiu daug žiedų.

Aš iškamšysiu baltas sienas
Žiedais baltųjų obelų
Ir lauksiu, lauksiu tavęs jauno
Ir tavo skambančių dainų.

Gal susitiksime toj pievoj
Arba avietes rinkdami,
Tada ir būsime laimingi,
Tikėk ir lauk ir būk rami.

Ko nuvyto gėlė
Kurią man dovanojai
Ko nutilo daina
Tiek daug metų dainuota

Lauksiu aš tavęs po auksiniais beržais
Tu ateik, mano miela, ateik

Be tavęs neramu
Be tavęs nesimiega
Krinta lapai beržų
Ašarėlės man rieda.

Krinta lapai beržų,
Rudenėlis greit bėga
Tu ateiki greičiau
Nuraminki man sielą.

Pana po suodną vakščiuoje
Tėn gegutelė kukoje,
Pasisliepus tarp šakų
Ku ku, ku ku, ku ku.                        2×2

Pasakyk, miela paukštele,
To pėlkuoji gegutele,
A daug reks kentietė vargų,
Ku ku, ku ku, ku ku.                        2×2

Netruotyk nė valondelės,
Negraudink mona širdelės,
Aš pašaukso strielčioku,
Ku ku, ku ku, ku ku.                        2×2

Nošaus tavi no lėipelės,
No tuos žaliuosės šakelės,
Nebkokousi mon vargų,
Ku ku, ku ku, ku ku.                        2×2

Mažam kambarėly
Ugnelę kuriu,
Girdžiu kaip motulė
Kalba su kariu.

– Kalnus Tu praėjai,
Upes perbridai,
Pasakyk ,sūneli,
Mirti ar bijai?

– Kalnus aš praėjau
Upes perbridau,
Oi, neklausk, motule –
Mirti aš bijau!

Kas man iš tos laimės
Ir iš tos garbės,
Jei aš vienas džiaugsiuos
O kiti – liūdės?

Mažas kauburėlis
Po žaliais beržais,
Verkia motinėlė
Tyliai vakarais.

Ugnelę kuriu,
Girdžiu, kaip motulė
Kalba su kariu.

Naktis šviesi, taip tyliai baikščiai sninga,
Liūdnai žiūriu kaip balta už langų.
Pasiklydau vienatvės labirinte,
O, rodės, tavo pėdomis seku.

Naktis šviesi, tik baltos snaigės krinta,
Aš tyliai tyliai ranką joms tiesiu,
Ant delno leidžias, tylutėliai ištirpsta
Jausmai, prisiminimai tų dienų.

Dienų, kai kažkada mes buvom dviese
Ir ėjome kartu baltais keliais.
Naktis šviesi, tik kelias dabar tuščias –
Žinau, žinau, juo niekas neateis.

Baltučiai tartum angelai
Švytėjo rožiniai tavo skruostai
Ir skundeisi, kad sušalai

Šildžiau tau rankutes užgeltas
Tu ant peties man užsnūdai
Sakei grįšiu, kai žydės sodai
Tada rymosime ilgai

Sugrįžk, Aruk, dabar jau žydi
Po mano langu obelis
Juk tavo garbanoms priklauso
Didžiausia jos žiedų dalis

Šaukiau tavęs, ilgėjaus, laukiau
O tu manęs neišgirdai
Sugrįžk greičiau, brangusis broli,
Nukris nuo obelų žiedai

Jų žiedlapius išgainios vėjai
Kaip mūs svajones ir viltis
Gęsta jaunystė man už grotų
Tau skirta kankinio mirtis

Kaip tyliai banguoja gyvenimas mano,
Nebėra linksmų valandų,
Gyvenimas mano per amžius pražuvo,
Bet vis dar aš tave myliu.                                                                                     2×2

Neglauski galvelės prie mano krūtinės,
Ne tau ji alsuoja, ne tau,
Ne tau skamba dainos, mano sutartinės,
Žinau jau tu kitą myli.                                                               2×2

O jei ir priglaustų žemelė juodoji
Ir kartais saulutė nešvies,
O jei ir prieitų mirtis man baisioji,
Ir mirdamas tarsiu: „myliu“.                                                                               2×2

Kartu su tavim aš bridau
Ir vargšę, oi, vargšę tą širdį
Bebrisdams kažkur praradau…(2×2)

Žvėjai man pasakė, kad matė
Kas dėjos su mano širdim,
Jie matė, kaip tu ją pakėlei
Ir paėmei draug su savim… (2×2)

Sakyk, bet gi tau nepatogu?
Dabar tu dvi širdis turi,
O aš, šitaip stipriai pamilęs,
Turėsiu gyvent be širdies? (2×2)

Praeis daug dienų ir daug metų,
Nuvys ir jaunystės žiedai –
Tik aš niekada nepamiršiu,
Kaip tu mano širdį radai… (2×2)