Vilioj pana sakalėlį in aukštą klėtelę,
In aukštą klėtelę.
Kad paprastų sakalėlis in aukštą klėtelę,
In aukštą klėtelę.
Pagirdyčiau sakalėlį žaliuojuoj vyneliu,
Žaliuojuoj vyneliu.
Išbarstyčiau raibas plunksnas
Auksu sidabrėliu, auksu sidabrėliu
Viliok, pana, jaunikaitį, ne mane paukštelį,
Ne mane paukštelį
Kad paprastų jaunikaitis in aukštą klėtelę,
In aukštą klėtelę
Pagirdykie jaunikaitį žaliuojuoj vyneliu,
Žaliuojuoj vyneliu
Ir išklokie patalėlį, pūkų pagalvėlę,
Pūkų pagalvėlę
Aisim į laukelį
Pažiūrėt linelių
Gražūs žali linelij
Del’ mūsų sesu(tes)
Linelij gražūs,
Ruvijėlas mažas
Nėra mūsų sasutes
Linų ruvijė(las).
Aisim į laukelį
Pažiūrėt rugelių
Gražūs žali rugelij
Del’ mūsų brula(lia)
Rugelij gražūs,
Pjuvijėlij mažūs
Nėra mūsų brulalia
Rugių pjuvijė(lia).
Par tėltą juojau, nu žėrga pouliau,
Smiltynelie guliejau. 1×2
Aš atsibundo posė naktėlės –
Tris raibas gegutelės. 1×2
Pri kuojų bruolis, pri galvuos sesė,
Pri šaleis muotinelė. 1×2 1×2
Bruolis gailiejė tris savaitelės,
Sesė – trejus metielius. 1×2
Vuo muotinelė, jaugintuojalė
Vėsą sava umžielį. 1×2
Aš išdainavau visas dainužėles,
Tik vienos nedainavau. 1×2
Aš padainuosiu ir tą dainužėlę
Pavasario dienelę
Pas žaliąsias rūteles.
Aš padainuosius ir tą dainužėlę
Pavasario dienelę
Ariant ūbą laukelį.
Laukelį ariau, gražiai dainavau –
Kad patikčiau mergelėms,
Drobelių audėjėlėms.
Tai gražumas rudenėlio 1×2
Žolala žaliuoja. 1×2
Jir nuvyto jurginėliai,
Tik žolios rūtalas.
Šoka trypia jaunimėlis
Tėvėlio kėmėly.
O man‘ žiūriunt pro langėlį
Širdałį sopėjo.
Ir aš šoksiu, ir aš trypsiu,
Ir aš uliavosiu.
Kad ir rūtų vainikėlio
Aš nebenešiosiu.
Aš šėndeina dvė buobeles apgavau,
Ožkuos spėra ož pėpėra pardaviau.
Aš šėndeina du diedelius apgavau,
Vuondinieli ož arielka pardaviau.
Aš šindėina vėina vaikį apgavau,
Sena koina ož žėrgieli pardaviau.
Aš šėndeina dvė mergeles apgavau,
Meiliu žuodiu ož bernelios prisakiau.
Ož tai tavi, ciguonieli, pakuoruos
Prėsėrėšėj, valiukieli, prė tvuoruos.
Pijolka rūta, čiūta,
Unt aukšta kalnelia, čiūta
Du jauni berneliai;
Degutėlį dega;
Iš beržinių tošių;
Až deguta puodų;
Du bernelius duodu;
Už tave, už tave atiduočiau
Milijonus šviesiausių žvaigždžių,
Tiktai tau, tik tai išdainuočiau
Ilgus posmus gražiausių dainų.
Ką ištart atminimui, mergaite,
Kad ilgiau už kitus paminėtum?
Kur iš ilgesio jūros išeiti,
Kaip surast man krante savo vietą?
Turiu tikrąjį draugą berželį –
Vien tik jis visada manęs laukė.
Turiu nuosavą nuostabų kelią,
Šiauštą galvą linų linaplaukę.
Turiu žodį nesuteptą šventą –
Jo lengvai kaip monetų nemėčiau.
Kada žvaigždės vidurnaktin krenta,
Tik be žodžių ištarti galėčiau.
Ir turiu aš dar savo žuvėdrą,
Nors gal niekad aš jos nepagausiu…
Blaško bangos laivelį kaip skiedrą,
Bet per audrą audron nukeliausiu.
Tu, žvaigždute sidabrine,
Nepasieksiu aš tavęs,
Nepasieksiu aš žvaigždutės,
Aukštai danguj žibančios.
Tu žadėjai mane jauną
Vesti rūtų darželin,
Apie meilę pakalbėti,
Apie meilę mudviejų.
Bet iš to nieks neišėjo,
Nes per girtas tu buvai
Ir žvaigždutės sidabrinės
Aukštai danguj nematei.
Pasisiūsiu juodą suknią
Su raudonais guzikais,
Juoda suknia reiškia smertį,
Meilę reiškia guzikai.
Ir išeisiu aš į girią,
Sudraskys mane vilkai,
Sudraskys ir juodą suknią,
Liks raudoni guzikai.
Atsigulsiu aš į grabą
Laba labai lagadniai,
Susidėsiu baltas rankas
Ten, kur baigias guzikai.
Pučia šiltas vėjelis
Ir griaustinis girdėt.
Ar laukedar šienelį
Besuspėsiu sugrėbt?…
Mano draugės parėjo
Į namus su daina,
Dainavau aš su vėju
Pasilikus viena.
Taip ilgėjaus ir laukiau,
Kol upelio šlaitais,
Baigęs art lygų lauką,
Mano mielas ateis
Ir bernelis atėjo ,
Bernužėlis brangus:
Rodos net prašviesėjo
Apsiniaukęs dangus.
Pailsėk, mergužėle,
Juk labai pavargai.
Jis grėblelį pakėlė
Negalvojęs ilgai.
Ji sau paėmė kitą
Ir tyliai, be kalbų
Šieną saulėj vartytą
Ėmė grėbti abu.
