Sudie, motule, tu brangioji,
Sudie, motule, amžinai.
Galbūt negrįšiu aš pas tave,—
Nei tu, nei aš to nežinau.
Jeigu aš žūsiu prie upelio,
Tai bangos man dainas dainuos,
Ir beržas, verkdamas kas rytą,
Paguodos žodžius man kartos.
O jeigu žūsiu aš tarp brolių,
Tarp partizanų milžinų,
Tai tu, motule, negirdėsi
Iš mano lūpų jau dainų.
O kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos,—
Žinok, motule, kad aš žuvęs
Lietuvos ošiančiuos miškuos.
O kai gulėsiu aš ant gatvės,
Bus daugel, daugel pajuokos,
Ir, kai gailėsies tu sūnelio,
Tave Dievulis vien paguos.
Kai mano kraujas laistys gatvę,
Tai tu, motule, neraudok,—
Žinok, kad kraujas yr pralietas
Už šventą žemę Lietuvos.
O jeigu grįšiu nepražuvęs,
Laimėjęs kovą su daina,
Tada, motule, mes dainuosim,
Nes jau bus laisva Lietuva.