Aš nevertas švelnių tavo žodžių,
Nei to ežero, pilno žvaigždžių.
O aš toks vienas – velnioniškai vienas,
Pasiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.
Aš nevertas, aš daug ko nevertas.
Amžinai amžinai neramus.
Ir ne vieną Tave aš prisimenu kartais,
Kai brendu naktimi į nelaukiančius vienišus, šaltus namus.
Tu švelni ir tyra kaip Oginskio graudus polonezas.
Dar pabūk, ugnele neišblėsk.
Nes aš toks vienas – velnioniškai vienas,
Išsiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.