Bėga mano gyvenimo dienos,
Žydi vasarą gėlės laukuos,
Ir lakštutė tylioj mėnesienoj
Vien tik čiulbesiu širdį paguos.
Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų,
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.
Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapnas akių mėlynų –
Mėnesienų sidabro prisemtą,
Meilę saugantį langą menu?
Ir visur aš matau šitą langą,
Užsimerkiu – sužiūra jisai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.