Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu
Krūtinę žaizdos degina ugnim.
Greit pasaka melsvų akių mylėtų
Išblės kaip sapnas su manim.
Leisiu sau nert į tylą,
Tegu jinai prabyla:
Kas buvo, jau nebegrįš,
Tik aidas duslus paliks.
Ir taip iš tolo žvilgsniai susitiktų
Ties ta žvaigžde, šviesiąja aušrine…
Tik neliūdėk, tvirtesnė pasilik tu,
Laikyk vis vien kovojančiu mane.
Laimingai jums, laimingo visiems kelio!
Širdis stuksena vis lėčiau, lėčiau…
O tu, miela, suraski tą žvaigždelę,
Kurią šiąnakt užgęsdamas mačiau….