Ei, ko sėdi, sesele, ko verki (SU KANKLĖMIS)

– Ei, ko sėdi, sesele, ko verki,
Ei, ko sėdi, jaunoji, ko verki:
Ar ne tavo pirmosios dienelės,
Ar ne tavo jaunasis bernelis?

– Kad ir mano pirmosios dienelės,
Kad ir mano jaunasis bernelis,
Graudu mano širdužei, graudu
Nuo močiutės šalin išeiti.

Ir išeina seselė iš daržo,
Išsineša vainikėlį rankoj:
– Vainikėli, mano žėrūnėli,
O ar eisi tu su manim drauge?

– Aš papratęs su tavimi eiti,
Aš papratęs su tavim keliauti.
Kai tu sėsi už balto stalelio,
Aš žėrėsiu ant tavo galvelės.

O kur mūsų seselė sėdėjo,
O kur mūsų jaunoji sėdėjo,
Čia pražydo graži lelijėlė,
Ašaružių žemužė nekėlė.

– Ei, ko sėdi, broleli, ko verki,
Ei, ko sėdi, jaunasis, ko verki:
Ar ne tavo pirmosios dienelės,
Ar ne tavo jaunoji mergelė?

– Kad ir mano pirmosios dienelės,
Kad ir mano jaunoji mergelė,
Graudu mano širdužei, graudu
Nuo tėvelio šalin išeiti.

Išeina brolelis iš stainios,
Išsineša pentinėlį rankoj:
– Pentinėli, mano žėrūnėli,
O ar eisi tu su manim drauge?

– Aš papratęs su tavimi eiti,
Aš papratęs su tavim keliauti,
Kai Tu sėsi už balto stalelio,
Aš žėrėsiu ant tavo kojelių.

O kur mūsų brolelis sėdėjo,
O kur mūsų jaunasis sėdėjo,
Čia pražydo raudons bijūnėlis,
Ašaružių žemužė nekėlė.